(iš knygos “Vakarų saulėlydis”)

NYKSTANTI RŪŠIS

Europiečiai – nykstanti rūšis (“London Times”)

Panašiai kaip gyventojų skaičiaus augimas yra laikomas tautos sveikatos požymiu, taip depopuliacija yra tautos ir visuomenės negalavimo požymis. Dabartinėmis sąlygomis iš čia galima padaryti išvadą, kad Vakarų civilizacija, nežiūrint į visą jos galią ir turtus, yra labai giliame nuopolyje. Jos būklę galima pavadinti Češyro katino sindromu – kaip tasai katinas, vakarų tautos tirpsta tiesiog akyse.

1960 metais europiečių kartu su amerikiečiais, australais ir kanadiečiais buvo priskaičiuojama 750 milijonų, kas sudarė ketvirtadalį trimilijardinio pasaulio gyventojų. Be to, Vakarai tais laikais išgyveno gimstamumo bumą; imperijų kūrimo ir valdymo naštos atsikratymas, karo žaizdų užsigydymas – tais laikais vakarų tautos tiesiog spinduliavo gyvybine jėga ir energija. Naujieji Maltuso pasekėjai netgi pradėjo apverkti gyventojų skaičiaus augimo tempus ir niūriai pranašauti, kad planetos resursai greitai bus išeikvoti. Tada iš jų juokėsi, bet apie 2000-uosius juoktis nustojo.

Per 40 metų planetos gyventojų skaičius padvigubėjo, nuo 3 iki 6 milijardų, tačiau europietiškos (plačiąja prasme) tautos praktiškai nustojo atsigaminti. Daugumoje Vakarų šalių mirtingumas dabar atitinka gimstamumą, o kai kur ir viršija. Iš 47 Europos šalių tik viena musulmoniška Albanija demonstravo 2000-aisiais tokį gimstamumo lygį, kuri pakanka, kad tauta išliktų. Likusi Europa išmiršta.

Prognozės ganėtinai liūdnos. Iki 2050 metų pasaulio gyventojų skaičius išaugs trimis milijardais iki 9 mlrd, tačiau šis 50 procentų padidėjimas įvyks išimtinai dėka Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių, o 100 milijonų europiečių paprasčiausiai dings nuo planetos paviršiaus.



EUROPA

1960 metais europietiškos kilmės žmonės sudarė ketvirtadalį pasaulio gyventojų; 2000-aisiais – jau šeštadalį; 2050-aisiais jie sudarys jau tik dešimtadalį. Tokia liūdna nykstančios rasės statistika. Ir šios statistikos plitimas tarp plačiosios publikos kelia paniškas nuotaikas Europoje.

2000 metais Europoje nuo Islandijos iki Rusijos gyveno 728 mln žmonių. Išliekant dabartiniam gimstamumo lygiui, neatsižvelgiant į imigraciją, gyventojų skaičius iki 2050 metų sumažės iki 600 milijonų. Tokia Jungtinių Tautų organizacijos Demografinio skyriaus prognozė, pateikta ataskaitoje “Pasaulio gyventojų skaičiaus perspektyvos: 2000 metų situacija”, kuri paskelbta 2001 metų vasario 28. pasak kito tyrimo, Europos gyventojų per tą patį laiką sumažės iki 556 mln. Paskutinį kartą toks ryškus europiečių skaičiaus sumažėjimas įvyko Juodosios Mirties laikais, per 1347-1352 metų maro epidemiją. Ekonomikos profesorė Žaklina Kasun iš Kalifornijos Humboldto valstybinio universiteto, knygos “Karas prieš gyventojus” autorė, mato šiandieninėje situacijoje dar rimtesnę grėsmę:

“Maro epidemija, kaip 14-ame šimtmetyje, gali sunaikinti iki trečdalio Europos gyventojų, bet ši epidemija nusineš tiek jaunų žmonių gyvybes, tiek pagyvenusių, tiek vaikų… O gimstamumo sumažėjimas liečia tik jaunimą. Šeimos porai lieka tėvai ir tėvų tėvai, kuriuos jie išlaiko ekonomine prasme – tiesiogiai arba per mokesčius. Kadangi jie neturi ar beveik neturi brolių ir seserų, jie neturi su kuo pasidalinti ekonominę naštą, dėl ko vaikų atsiradimas šioje konkrečioje šeimoje tampa dar mažiau tikėtinas. Ir nevalingai kyla klausimas: ar įmanoma ištrūkti iš šio užburto rato?”

Klausimas esminis, ir jeigu Europa regimojoje ateityje neras į jį atsakymo, europiečiai išmirs. Kiek rimta situacija? Iš 20-ies tautų su mažiausiu gimstamumu, 18 – europietiškos. Vidutinis gimstamumo lygis Europoje nukrito iki 1,4, kai norint išsaugoti esamą gyventojų skaičių reikia mažiausiai 2,1. kaip pastebi apžvalgininkas Benas Voterbergas, tai ne šiaip NGP (nulinis gyventojų prieaugis), tai NG (nulis gyventojų).

NATO greitai teks ginti platų, pensininkų apgyventą pasaulį.

Išliekant dabartiniam gimstamumo lygiui, europiečių iki šio amžiaus pabaigos sumažės iki 207 mln žmonių, t.y. iki 30 procentų dabartinio skaičiaus. Vakarų civilizacijos lopšys pavirs jos kapu.

Kodėl tai vyksta? Viena iš priežasčių – socializmas, puikusis europiečių intelektualų idealas, puoselėjimas jau kelias žmonių kartas. “Jeigu pasiūlyti kiekvienam valstybinę pensiją, vaikai nustos būti apsidraudimu senatvėje, - teigia daktaras Džonas Volesas iš Džono Hopkinso universiteto. – Jeigu moteris uždirba daugiau negu pakankamai, kad jaustųsi ekonomiškai nepriklausoma, ji neieškos bet kokia kaina sau vyro. O jeigu galima užsiimti seksu tiesiog šiaip, neturint omenyje pastojimo, - šiandien tai įprasta tiek katalikiškai Italijai, tiek pasaulietinei Britanijai, - tai kam tada tuoktis?”

Išlaisvindami vyrus, žmonas ir vaikus nuo šeimos pareigų, Europos socialistai pašalino visuomeninį šeimos poreikį. Kaip pasekmė, šeimos institutas pradėjo nykti. O su šiuo institutu pradėjo mirti ir Europa. Tuo tarpu Trečiasis Pasaulis kas 15 mėnesių priauga šimtu milijonų žmonių – tai Meksikos gyventojų skaičius, kai tuo tarpu Europa praras tiek žmonių, kiek šiuo metu gyvena Belgijoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje ir Vokietijoje. Jeigu neįvyks stebuklas, arba jeigu europiečių moterų staiga neapims noras turėti tokias pat gausias šeimas, kokias turėjo jų močiutės – ateitis priklausys Trečiąjam Pasauliui. Kaip apibendrino T. S. Eliotas:

“Štai taip pasibaigs pasaulis,/ Ne sprogimas, bet rauda”.

VOKIETIJA

Klemanso kerštas

“Vokiečių yra 20-čia milijonų daugiau negu reikia!” – pareiškė kartą Žoržas Klemanso, Prancūzijos Tigras, valstybės veikėjas, labiau už kitus atsakingas už Versalio sutartį, kuri atėmė iš Vokietijos visas kolonijas, dešimtadalį jos nuosavos teritorijos ir aštuntadalį gyventojų. Klemanso neapykanta vokiečiams visiškai suprantama. Kaip pastebėjo Elisteris Hornas savo knygoje apie Trečiosios respublikos istoriją: “Klemanso buvo vienas iš tų deputatų, kurie protestavo prieš Elzaso-Lotaringijos perdavimą Vokietijai 1871 metais; jis vos išvengė mirties pilietinio karo ir komunos nuslopinimo metu”. Klemanso buvo prancūzų imperatoriaus nuvainikavimo ir Vokietijos kaizerio vainikavimo Versalyje liudininkas. I-ojo pasaulinio karo metu jis bejėgiškai stebėjo, kaip jo puikioji Prancūzija yra draskoma Hindenburgo ir Liudendorfo barbarų, kaip vokiečių ordos grįžta į faterlandą, palikdamos po savęs pusantro milijono nužudytų prancūzų.

Po 50 metų, skaičiuojant nuo šiandien, Prancūzijos Tigras sugebės atkeršyti, kadangi dabar vokiečių moterys atsisako gimdyti vaikus. Per 10 metų gimstamumo lygis Vokietijoje sudarė 1,3, kas gerokai mažiau už reikalingą 2,1. todėl vokiečių tautos ateitis atrodo ganėtinai liūdnai.

Iki 2050 metų:

Mirs 23 milijonai vokiečių.

Vokietijos gyventojų skaičius sumažės nuo 82 iki 59 milijonų.

Vaikų, jaunesnių kaip 15 metų skaičius sumažės iki 7,3 mln.

Trečdalį vokiečių tautos sudarys žmonės, vyresni kaip 60 metų. Pagyvenusių žmonių ir jaunimo santykis bus daugiau kaip 2:1 pagyvenusiųjų naudai.

Vokietijos gyventojų skaičius sudarys 2/3 procento nuo pasaulio gyventojų skaičiaus ir tik vienas iš 150 pasaulio žmonių bus vokietis. Be to, vokiečiai taps viena seniausių amžiumi tautų pasaulyje.

Mano prašymu Džozefas Čamis, Jungtinių Tautų Demografijos skyriaus direktorius, atliko eilės Europos šalių gyventojų skaičiaus prognozę iki 2100 metų. Išliekant dabartiniam prieaugio lygiui ir esant nulinei imigracijai, pagal šią prognozę Vokietijos gyventojų skaičius sumažės iki 38,5 mln žmonių, t.y. kritimas sudarys 53 procentus.

Bavarijos konservatorius, pretendentas į kanclerio postą Edmundas Štoiberis laiko dabartinė demografinę situaciją Vokietijoje uždelsto veikimo bomba. Jis reikalauja triskart padidinti pašalpą vaikų auklėjimui iki 3 metų. Šiandien Vokietijoje vaikui iki 2 metų išmokama pašalpa sudaro 140 dolerių kas mėnesį ir šiek tiek daugiau – kitais metais. Kol kas Štoiberio pasiūlymas yra vadinamas radikaliu, ekstremistiniu, bet greitai jis taps liūdna realybe.

“Kodėl aš atsisakau turėti vaikų? Man norisi išsimiegoti. Aš daug skaitau, o kad suvoktum knygą, reikia gerai išsimiegoti” – taip samprotauja Gabrielė Tanhoizer, 34 metų Berlyno verslininkė, gyvenanti pilietinėje santuokoje. “Mes – SPJV” – antrina jai 37 metų Andreas Hermanas, pavartodamas populiarią Vokietijoje abriaviatūrą iš formuluotės “Sudvigubintos pajamos ir jokių vaikų”. Ilgalaikėje perspektyvoje vien tik savo asmeninių interesų paisymas, kaip tai daro SPJV gali tapti vokietijai labiau lemtingu negu Trečiojo Reicho atsiradimas.

Griuvus Berlyno sienai, Vakarų Vokietijos kancleris Kolis pamėgino suvienyti vokiečių tautą po 45 metų Šaltojo karo. Britanijoje, Rusijoje, Prancūzijoje ir netgi Amerikoje daug buvo kalbama apie tai, kad pasaulis negali pasitikėti suvienyta Vokietija. Juk du kartus Vokietija mėgino pavergti Europą. Kokios garantijos, kad suvienyta Vokietija nepamėgins pasielgti analogiškai trečią kartą?

Na, bet šis pavojus kol kas išlieka ne daugiau kaip hipotetiškai. Vokiečių tauta sensta ir miršta, iki 2050 metais vokiečių vaikų bus 5 milijonais mažiau negu buvo 2000 metais. Vokietija kaip senas generolo Makartūro kareivis iš baladės, paprasčiausiai “patyliukais nuvys”.

ITALIJA IR ISPANIJA

Pramogų parkas

Italų tautos, padovanojusios mums Romą su visa jos didybe, Šventojo Petro katedrą ir Siksto kapelą, Dantę ir Mikelandželą, Kolumbą ir Galilėjų, perspektyvos yra dar liūdnesnės. Gimstamumo lygis Italijoje dukart atsilieka nuo atsigaminimo lygio (1,2 vaiko kiekvienai moteriai), ir tai tęsiasi jau 25 metus. Išliekant tokiai būklei, 2050 metais iš 57 mln italų liks 41 milijonas. Tyrinėtojas Nikolas Eberštatas iš Amerikos verslo instituto rašo: “Vargu ar 2 procentai Italijos gyventojų 2050 metais bus jaunesni negu penkerių metų, užtat daugiau kaip 40 procentų atsidurs tarp tų, kuriems bus daugiau kaip 55”. Gimstamumo lygis šioje “katališkiausioje ir romantiškiausioje šalyje”, priduria Gregas Isterbrukas, “Niu Ripablik” apžvalgininkas, “gresia tuo, kad Italija pavirs pramogų parku kelioms žmonių kartoms”.

Neseniai atlikti populiaraus “pusiau feministinio” žurnalo “Noi Donne” tyrimai rodo, kad 52 procentai 16-24 metų amžiaus italių nesiruošia turėti vaikų. Pagrindinė priežastis – karjera. Romos universiteto demografijos specialistas Antonias Golinis tvirtina, kad Italija visiškai priklauso nuo imigrantų, kurie tik ir leidžia šaliai atlaikyti pensinio aprūpinimo naštą. Tačiau imigrantų antplūdis tuo pat metu kelia pavojų italų kultūrai. “Italija nustoja būti itališka” – sako Golinis. – “Mūsų visuomenė, kokią ją mes žinome, žūsta mūsų akyse”.

Prieš 20 metų, kai jis pirmąsyk paskelbė medžiagą apie artėjančią demografinę krizę, Golinį vadino “demografiniu teroristu”. Šiandien jau niekas nebeprisimena šios pravardės, nežiūrint į tai, kad daktaras Golinis kaip ir anksčiau kupinas pačių niūriausių nuojautų Italijos ateities atžvilgiu: “Vis labiau globalizuojantis darbo rinkai, Italija turi varžytis su Prancūzija, JAV, Indija… Kaip galime tikėtis sėkmės konkurencinėje kovoje su savo senukais ir negausiu jaunimu?”

Kardinolas Džakomas Bifis iš Bolonijos kreipėsi į Romą, ragindamas apriboti imigraciją, įleisti į šalį tik katalikus, kad “išsaugoti tautos identifikaciją” – juk pas imigrantus musulmonus, jo šventenybės žodžiais tariant – “kitas maistas, kitos šventės, kitos šeimos vertybės”. Tačiau kur kardinolas ruošėsi surasti tų katalikų?

Akivaizdu, kad ne Ispanijoje, kur, valdant kaudiljui Fransiskui Frankui didelės šeimos buvo laikomos sektinu pavyzdžiu ir gaudavo iš valstybės medalius ir dovanas. Ispanijos gimstamumo lygis – pats žemiausias Europoje, netgi žemesnis už Italijos, Čekojos ir Rumunijos, kur jis sudaro 1,2. Ispanijoje jis sudaro 1,07, o tai reiškia, kad per 50 metų šalies gyventojų sumažės 25 procentais ir tuo pat metu pagyvenusių ( virš 65 metų) žmonių skaičius išaugs 117 procentų.

“Viso labo per vienos kartos gyvenimo laikotarpį mes perėjome iš visuomenės, kurioje norma buvo šeimos su 8 ir netgi 12 vaikų, į visuomenę, kurioje norma tapo bevaikės poros arba poros su vienu vaiku”. – pastebi Madrido sociologas Viktoras Peresas Diasas. 2050 metais vidutinis italų amžius bus 54 metų, ispanų – 55 metai, kas 14 metų viršija vidutinį japonų amžių (pačios seniausios šiuo metu tautos pasaulyje).

“Mus pasmaugė klestėjimas. – pareiškė daktaras Pjeras Paolas Donatis, katalikas intelektualas, sociologijos profesorius iš Bolonijos universiteto. – Komfortas – štai vienintelis mūsų kartos tikėjimas. Pasiaukojimo šeimai sąvoka pavirto istoriniu kazusu. Tai negali nestulbinti”.

1950 metais Ispanijoje gyveno tris kartus daugiau žmonių negu anapus Gibraltaro esančiame Maroke. 2050 metais Maroko gyventojų skaičius dvigubai viršys Ispanijos gyventojų skaičių. Šimtas jaunų ispanų, kurie tuokiasi mūsų dienomis, turės, pagal sociologų prognozes, 58 vaikus, 33 anūkus ir tik 19 proanūkių.

DIDŽIOJI BRITANIJA IR RUSIJA

O ką ateitis žada mūsų salose gyvenantiems pusbroliams? “Sociologai paskaičiavo, kad šio šimtmečio pabaigoje anglai taps mažuma savo pačių šalyje. Pas anglus gimsta per mažai vaikų, kad būtų užtikrintas tautos atsigaminimas” – rašo apžvalgininkas Polas Kreigas Robertsas. Pirmąsyk istorijoje. – papildo laikraštis “London Observer”, vyraujanti nacionalinė dauguma tampa mažuma savanoriškai, o ne dėl karo, bado ar epidemijos.

Laikraštis klysta. Abejotina garbė būti pirmąja istorijoje tauta, kuri savanoriškai atsisakė dominuoti nuosavoje teritorijoje, priklauso Jungtinėms Valstijoms. Prezidentas Klintonas išpranašavo, kad tai įvyks iki 2050 metų, puse šimtmečio anksčiau negu Didžiojoje Britanijoje. Tačiau nėra abejonės, kad britai juda ta pačia kryptimi. Etninės mažumos jau sudaro 40 procentų Londono gyventojų; Li Džesperas, Londono mero patarėjas tautybių klausimais, pareiškė: “Sociologų apskaičiavimais, baltieji taps mažuma Londone iki 2010 metų”.

Tarp tokio įvykių klostymosi priežasčių yra ir ta kad Didžiojoje Britanijoje nenumaldomai mažėja gimstamumas. 2000 metais Anglijoje ir Velse gimė 17 400 kūdikių mažiau negu 1999 metais, t.y. kritimas sudarė beveik 3 procentus, o gimstamumo lygis sumažėjo iki 1,66 – paties mažiausio rodiklio nuo tų laikų, kai statistikai ėmė skaičiuoti šį lygį 1924 metais.

Rusija

O kaipgi paskutinis Sovietų imperijos, drebinusios pasaulį 70 metų, atsparos punktas? Su gimstamumo lygiu, siekiančiu 1,35, Rusija iki 2050 metų neteks 33 milijonų žmonių iš savo 147 dabartinių, t.y. nuostoliai bus netgi didesnis negu tos 30 mln aukų, priskiriamų Stalinui. Vaikų, jaunesnių nei 15 metų skaičius sumažės nuo 26 iki 16 milijonų, o pagyvenusių žmonių padaugės nuo dabartinių 18 iki 28 procentų.

2000 metų gruodį paaiškėjo detalės, keliančios kur kas baisesnių pasekmių grėsmę. Gimstmumo lygis Rusijoje nukrito iki 1,17 – žemiau negu Italijoje. Gyventojų skaičius sumažėjo iki 145 mln, o prognozė 2016-iems metams žada 123 milijonus žmonių. “Jeigu tikėti prognozėmis, kurias kuria profesionalai, pašventę savo gyvenimą šiam mokslui. – pareiškė prezidentas Putinas. – Tai po 15 metų mūsų sumažės 22-iem milijonais. Susimąstykite apie šį skaičių – tai septintadalis Rusijos gyventojų”. Minėti praradimai viršija visus Sovietų Sąjungos praradimus per Antrąjį pasaulinį karą. “Jeigu dabartinė tendencija išliks. – tęsė Putinas. – Mes susidursime su realia grėsme tautos išlikimui”.

Vidutinė gyvenimo trukmė Rusijoje dabar yra 59 metai vyrams; du iš trijų nėštumų baigiasi abortais. Rusų moteris vidutiniškai pasidaro nuo 2,5 iki 4 abortų, o mirtingumo lygis Rusijoje dabar yra 70 procentų didesnis už gimstamumą. Netgi milijonų rusų sugrįžimas į Tėvynę iš buvusių sąjunginių respublikų negali sustabdyti tautos išmirimo proceso. Dar viena grėsmė – sparčiai išmirštantis Sibiras, kai tuo pat metu kaimyninės Kinijos gyventojų skaičius auga neregėtais tempais. Kaip Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas, aršus nacionalistas Vladimiras Žirinovskis iškėlė poligamijos idėją – kiekvienam rusui po penkias žmonas, taip pat 10 metų draudimą daryti abortus ir uždrausti rusėms išvažiuoti į užsienį – jį išjuokė. Tačiau demografinė Rusijos situacija yra tokia, kad reikalingi skubūs veiksmai, o geostrateginės “gyvybinės krizės” pasekmės gali tapti koziriu Amerikai.

Ponas Čamis, mano prašymu atliko prognozę Rusijai. Išliekant dabartiniam gimstamumo lygiui ir nulinei imigracijai, 2100 rusų bus mažiau kaip 80 milijonų: tai apytikriai atitinka Amerikos gyventojų skaičių Teodoro Ruzvelto atsistatydinimo laikais (1909).

JAPONIJA

Iš 22 tautų su mažiausiu gimstamumo lygiu tik dvi yra už Europos ribų – tai amerikiečiai ir japonai.

Japonai pirmieji iš azijiečių įsiliejo į šiuolaikinę epochą. Iki 1868 metų šalis buvo savanoriškai izoliuota nuo likusio pasaulio. Nepraėjo nė 30 metų, kaip dinamiškai besivystanti Japonija tapo lygia Vakarų šalims. Japonai nugalėjo Kiniją, kolonizavo Taivanį, o 1900 metais japonų armija įsiveržė į Kiniją, kartu su europiečiais ir amerikiečiais, kad nuslopintų ten sukilimą. Rusų-japonų karas 1904-1905 metais buvo pirmasis karas, kuriame Azijos tauta įveikė didžią Vakarų naciją. Karas prasidėjo netikėtu rusų eskadros Port Artūre užpuolimu, o baigėsi vienu iš įspūdingiausių mūšių istorijoje – caro laivyno nuskandinimu Cusimos sąsiauryje.

Per I-ąjį pasaulinį karą japonai palaikė Antantę ir užgrobė jos vardu vokiečių kolonijas Kinijoje ir Ramiojo vandenyno salose, taip pat ji apgynė europiečių valdas Azijoje, o japonų laivai lydėjo australų ir naujazelandiečių kariuomenę iki Galipolio. Be to, japonų eskadra kreisavo Viduržemio jūroje. Tačiau kada prezidentas Hardingas ir valstybės sekretorius Evansas Hjūzas pareikalavo iš Londono Vašingtono jūsų konferencijoje nutraukti sąjungą su Japoniją, kuri galiojo 24 metus, japonai pasijuto išduoti. Burtas buvo mestas. Po 20 metų įvyko tragedija Perl Harbore, kuris lėmė visos japonų imperijos žūtį.

Amerikai padedant, remdamiesi amerikiečių idėjomis ir metodais, pokariniai japonai tapo sparčiausiai besivystančia planetos šalimi. 1990 metais jos ekonomika savo mastu nusileido tik JAV ekonomikai, sudarydama pusę pastarosios, nežiūrint į tai, kad japonų salų teritorija ne ką didesnė už Montanos valstiją. “Japonų stebuklas” – tikrai neeilinės tautos pasiekimas.

Tačiau paskui su Japonija kažkas atsitiko. Japonai taipogi ėmė išmirti. Šiandien gimstamumo lygis šalyje sudaro pusė 1950 metų lygio. Artimiausios prognozės žada gyventojų sumažėjimą nuo 127 milijonų iki 104 milijonų 2050 metais, be to, šalyje bus mažiau negu pusė to skaičiaus vaikų, kiek buvo 1950 metais, užtat senų žmonių skaičius išaugs, lyginant su tais pačiais metais, 8 kartus. Dinamizmas sustos, Japonija praras dabartinę savo reikšmę Azijoje, kadangi kiekvienam japonui teks 15 kiniečių. Netgi filipiniečiai, kurių skaičius 1950 metais sudarė vos ketvirtį japonų skaičiaus, iki 2050 metų pranoks japonus 25-iais milijonais žmonių.

Kokia gi tokių socialinių sukrėtimų priežastis? Daugiau kaip pusė japonių moterų, pasiekusių 30 metų amžių, neteka ir nenori vaikų. Pramintos “senmergėmis-parazitėmis” jos gyvena su tėvais arba daro karjerą, o dauguma netgi negalvoja apie tokius visuomeninius reiškinius, kaip vyras ir vaikai. Jų devizas – “Gyvenk sau ir mėgaukis gyvenimu”. 2000 metais į japonų mokyklas atėjo mažiausiai pirmaklasių per visą šalies istoriją, o vyriausybė padidino subsidijas vaiko auklėjimui iki 6 metų iki 2400 dolerių per metus (kai kurie radikalūs politikai siūlo padidinti šią sumą 10 kartų).

Viena žymiausių senosios kartos japonų žurnalistė Micuka Šimomura pranešė “Niujork Taims” korespondentei Pegei Orenstain, kad Japonija gauna pagal nuopelnus, kadangi nepanoro suteikti tikrosios lygybės moterims:

“Aš neapgailestauju dėl gimstamumo sumažėjimo… Manau, kad tai netgi naudinga. Parazitės, pačios to neįtardamos, sukūrė puikų visuomeninį judėjimą. Dabar politikai įkalbinėja moteris turėti vaikų. Jeigu neatsiras visuomenės, kurioje moterys su vaikais galės dirbti ir jaustis komfortiškai, Japonija po 50, daugių daugiausiai po 100 metų žus. Ir jokios pašalpos čia nepadės, reikia realiai sulyginti vyrų ir moterų teises”.

Ir tokios moterys lemia japonų visuomenės likimą ir ateitį!

Japonijos imperija sugriuvo 1945 metais, o palyginus neseniai atsitiko kažkas, kas pakirto Japonijos dvasią, atėmė norą gyventi ir vystytis, užkariauti ir įsisavinti vis naujas teritorijas pramonėje, technologijose, prekyboje ir finansuose. Analitikai vadina tokią būseną praradimu tuo, ką garsusis ekonomistas Dž. M. Keinsas vadino “gyvybine dvasia”.

Visiškai tikėtina, kad visam tam yra kitas, proziškesnis paaiškinimas – amžius. Iš 190 pasaulio valstybių Japonija yra pati seniausia: vidutinis japono amžius yra 41 metai. Japonija pirmoji legalizavo abortus (1948) dėl ko pokarinis gimstamumo bumas greitai išseko, ypač lyginant su analogišku bumu Vakaruose.

***

Ar egzistuoja paralelė tarp krikščionybės mirimo Vakaruose ir japonų tikėjimo ikikariniais ir karo laikais žūties? Kai tautos netenka savo misijos, šios dangaus dovanos, kai jos praranda tikėjimą, kuris kažkada leido atskirti jas kitų tautų fone, tada jos ir žūsta kaip nacijos, tada ir žūsta kultūros, tautos, civilizacijos.

Dar sykį žvilgtelkime į prognozę 2050-iesiems metams ir pabandykime įsivaizduoti, kaip tuo laiku atrodys mūsų pasaulis.

Afrikoje gyvens 1,5 mlrd žmonių. Nuo Maroko iki Persų įlankos drieksis arabų-turkų-islamo jūra iš 500 mln žmonių. Pietų Azijoje bus 700 mln iraniečių, afganų, pakistaniečių ir Bangladešo gyventojų, o taip pat 1,5 mlrd indų. Plius 300 mln indoneziečių, o taip pat Kinija su 1,5 mlrd gyventojų – nekarūnuota Azijos karalienė. Rusija su savo daugių daugiausia 114 mln gyventojų bus praktiškai išstumta iš Azijos. Beveik visi rusai gyvens į vakarus nuo Uralo, t.y. Europoje. Vakarų žmogus, pirmojoje XX amžiaus pusėje dominavęs Afrikoje ir Azijoje (ne gyventojų skaičiaus prasme), XXI amžiaus viduryje išnyks iš šių kontinentų; jo buvimo pėdsakų išliks nebent nedidukuose anklavuose, tokiuose kaip Pietų Afrika ir Izraelis. Australijoje, kurioje gyvens 19 mln žmonių, baltųjų gimstamumo lygiui esant žemesniam už reikalingą atsigaminimui, europiečių kilmės gyventojai irgi ims išmirti.

Taigi, “Pirmojo pasaulio” šalys dabar turi nelengvą pasirinkimą.

Išlikus dabartiniam gimstamumo lygiui, Europa iki 2050 metų turės priimti 169 mln imigrantų, jeigu ji, žinoma, nori išlaikyti dabartinį santykį tarp 15 ir 60 metų amžiaus gyventojų grupių. Jeigu gi europiečiai nutars visiškai kompensuoti natūralų gyventojų mažėjimą, jiems teks priimti iki 1,4 mlrd imigrantų iš Afrikos ir Vidurio Rytų. Kitaip tariant, arba Europa didina mokesčius, radikaliai mažina pensijas ir lengvatas gydymui, arba ji tampa “trečiojo pasaulio” kontinentu. Toks pasirinkimas, ir jį reikės padaryti.

Jeigu gimstamumo lygis Europoje neišaugs, vaikų iki 15 metų skaičius iki 2050 metų sumažės 40 procentų iki 87 milijonų, o senukų skaičius išaugs dvigubai – iki 169 mln. Vidutinis europiečio amžius bus 50 metų, kad 9 metais viršija vidutinį dabartinio japono amžių. Prancūzų tyrinėtojas Alfredas Sovi pastebi, kad Europa “rizikuoja tapti senukų, gyvenančių senuose namuose ir susirūpinusių senomis idėjomis, kontinentu”.

Nejaugi Vakarų mirtis yra neišvengiama? Ar kaip ir visi ankstesni pranašavimai apie Vakarų civilizacijos žūtį, šis irgi neišsipildys ir apie jį greitai pamirš arba prisimins tik kaip nepamatuotos panikos pavyzdį?

Galų gale, klydo ir Maltusas, ir Marksas. Demokratija nežuvo Didžiosios depresijos laikais, nežiūrint į komunistų pranašystes. Ir Chruščiovas nesugebėjo mūsų “palaidoti” – tai mes jį palaidojome. Nevilio Šiuto romanas “Ant paskutinio kranto” pasirodė esąs ne mažiau fantastinis nei “Daktaras Streindžlavas” ar “Septynios dienos gegužyje”. Taip ir nesprogo Polo Erlicho “populiacinė bomba”. “79-ųjų metų katastrofa” atvedė į valdžią Ronaldą Reiganą ir pradėjo naują puikių jausmų erą. Nežiūrint į visus Romos klubo pereiškimus, nafta pasaulyje iki šiol vis dar nesibaigė. Pasaulis nežuvo tūkstantmečių sandūroje, kaip pranašavo vieni ir vylėsi kiti. Tačiau ar pranašavo kas nors Sovietų Sąjungos žlugimą? Argi negalima daryti prielaidos, kad dabartinių gausiausiai gyvenamų šalių – Kinijos, Indijos ir Indonezijos – nelaukia tokia pati baigtis? Kodėl nepadėjus postringavimus apie Vakarų mirtį ant tos pačios dulkėtos lentynos, kur jau guli teorijos apie “branduolinę žiemą” ir “globalinį atšilimą”? Atsakymas: Vakarų mirtis – ne pranašavimas, ne aprašymas to, kad gali atsitikti tam tikroje ateityje; tai diagnozė, šiuo metu vykstančio reiškinio konstatavimas. “Pirmojo pasaulio” tautos išmiršta. Jos atsidūrė gilioje krizėje – ne todėl, kad kažkas atsitiko si trečiuoju pasauliu, o todėl, kad kažko neatsitiko pas mus pačius, mūsų pačių namuose. Gimstamumo lygis Vakarų šalyse krito daugybę metų. Jeigu neskaičiuoti musulmoniškos Albanijos, nė viena Europos tauta nesugeba užtikrinti reikalingo atsigaminimo lygio. Ir kuo toliau, tuo pastebimesnis darosi gimstamumo mažėjimas, daugumoje Europos šalių senukai miršta greičiau, negu gimsta naujagimiai. Nėra jokių požymių, kad situacija keistųsi į gerają pusę: europiečių skaičius mažėja.

Taip kad mes kalbame ne apie pranašystes, ne apie būrimą kavos tirščiais, o apie matematiką. Kuo iš didesnio aukščio ir kuo ilgiau krintama, tuo sunkiau išsiveržti iš to kritimo. “Pirmąjam pasauliui” reikia skubiai persilaužti, kitaip jį įveiks trečiasis pasaulis, 5 kartus pranokstantis savo varžovą skaitlingumu šiandien, o 2050 metais – jau 10 kartų! Galimybė ištrūkti iš kritimo būsenos kiekvienais metais darosi vis mažesnė. Nėra nė užuominos apie gimstamumo padidėjimą, priešingai, vis daugiau ir daugiau Vakarų moterų atsisako gimdyti “iš idėjinių paskatų”.

Paremkime savo teiginius aritmetika. Italija negali turėti 2020 metais daugiau jaunų, vaikų turėti galinčių žmonių, negu ji šiandien turi paauglių,mažų vaikų ir kūdikių. Šalies gyventojų skaičių galima padidinti tik imigrantų dėka. Arba turi atsitikti stebuklas, kai Vakarų moterys staiga grįš prie jų atstumtos idėjos – kad reikia gimdyti ir auklėti vaikus, o paskui išlydėti juos į pasaulį, kad reikia pratęsti šeimą ir pačią tautą: tik tada mes sugebėsim išvengti Vakarų mirties.

Kodėl Vakarų moterys šiandien turi mažiau vaikų negu jų turėjo jų motinos, arba neturi išvis? Kodėl tiek daug jų remia, motinos Teresės žodžiais tariant, “karą prieš vaikus”? Vakarų moterims seniai žinomos ir prieinamos gimstamumo kontrolės priemonės, tačiau niekad anksčiau jos nenaudojo jų taip aktyviai kaip šiandien. 30 metų bėgyje Amerikoje nedraudžiami abortai, tačiau, skirtingai negu Kinijoje, niekas, joks federalinis teisėjas neprivers moters darytis abortą, jeigu ji šito nenori.

Ir visgi Vakarų moterys nutraukia nėštumą taip dažnai, kad tai vis labiau primena europiečių kilmės tautų genocidą. “Civilizuota visuomenė yra ta, kuri globoja savo vaikus” – pastebėjo Džoana Hanc Kuni. Kodėl šiandien vaikams tenka mažiausiai globos? Kas sukėlė tokias permainas Vakarų moterų ir vyrų širdyse? Ar galima ištaisyti šitą situaciją? Jeigu ne, tai mums laikas rašyti paskutinius skyrius mūsų civilizacijos istorijoje ir ruošti Vakarų testamentą.